Subjektyvaus požiūrio blog’as

Vakar visiškai netikėtai ir neplanuotai pardaviau savo mylimiausią žaisliuką - Nikon D40. Fotoaparatas labai fantastiškas, tik gal truputį mažokas ir didėlė bėda su juo dėl objektyvų pasirinkimo mano privertė jo atsisakyti.

Pirkinys, už kurį pinigai jau pervesti, bet pasirodys tik lapkričio viduryje, yra Nikon D80. Nesugalvojau geresnio pasirinkimo, nes D300 dar nepasirodęs ir aš jo nelabai įpirkčiau, D200 - jau kaip ir senas modelis, be to, gal truputį man per brangus.

Belaukiant, kol atvažiuos maniškis Niikon D80, pradėjau dairytis į PRO klasės objektyvus. Nors jie kainuoja pasakiškus pinigus, bet mano noras gali net ir nugalėti suvokimą, kokie dideli pinigai. Akys laksto aplink tokius modelius:

Nikkor 80-200 f2.8

Sigma 70-200 f2.8

Nikkor 70-200 f2.8

Labiausiai norėtųsi paskutinio varianto, bet aišku šis variantas yra ir pats brangiausias. Be to, didelis klausimas, ar apskritai man tokiam diletantui - fotografui yra reikalingas toks objektyvas, bet tokį gadget’ą į savo kolekciją mielai priglausčiau.

Sprendimai sprendimai…

Kai tik pasirodė išversta į lietuvių kalbą Richard Branson knyga "Losing My Virginity" ("Nekaltybės praradimas") iš karto užkliuvo už mano akių knygyne, tačiau pamačius jos kainą (apie 100 Lt ?!!), mano noras atslūgo. Tačiau vėliau pasiskolinau šią knygą iš bendradarbės ir su malonumu bei dideliu užsidegimu per pusę savaitės perskaičiau.

Knyga labai gerai parašyta, labai įdomi, be to, tai yra autobiografinė knyga, pasakojanti pirmuoju asmeniu kaip pradedant nuo studentiško laikraščio buvo sukurta tokia didžiulė verslo imperija "Virgin Group". Ši knyga paliko man didelį įspūdė ir dar dėl to, jog joje buvo daug dėmesio ir puslapių skiriama Virgin Music bei su ja dirbusiems man įdomiems muzikantams: pradedant Mike Oldfield, Human League, Phil Colins ir baigiant Rolling Stone grupe. Puslapiai apie šiuos muzikantus, apie tai iš kur jie atsirado mane labiausiai prikaustė prie knygos. Nes seniai domėjausi jais, jų muziką klausau, tik nežinojau įvairiausių užkulisių, kuriuos man ir atskleidė Branson’as savo knygoje. Taip pat Branson’o asmenybė ir tikslai yra neeiliniai. Jo atsidavimas įvairiausiems socialiniems dalykams ir stengimasis padėti socialiai pažeidžiamoms grupės yra daugiau nei sveikintinas.

Neverta šios knygos priskirti prie verslo knygų, tačiau kaip autobiografija, kaip knyga suteikianti entuziazmo ir parodanti, jog vis dėlto galima daug ką pasiekti be didelių investicijų, tik turint ypatingą užsispyrimą, yra labai puiki.

Rekomenduoju.

Žinia visoms jaunos ir navioms gražuolėms, kurios tikisi nuversti pasaulį tapusios modeliais - Jūs esate per vieną mažą žingsnelį nuo savo rožinės svajonės! Jums reikia skubėti į pramogų sostinę - Akropolį - kuriame dabar vyksta modelių atranka.

Mes su kolege nužingsniavom, nes labai buvo įdomu, kokia liaudis renkasi į tokias atrankas. O vaizdelis, kurį išvydom, buvo visai įdomus - milijonas jaunučių mergaičiukių, kurioms dar spuogai nepradėję dygti (klausimas, ar bent vienas procentas iš visų susirinkusių merginų buvo pilnametės), sėdi ant Akropolio suoliukų ir pildo A5 formato anketėles. Vėliau visas merginas kaip viščiukus išmatuoja, nufotografuoja. Tada prie fotografo pribėga mamos (taip taip jų pačių mamytės, kurios jas atsivedė už rankučių) ir klausia, kada bus rezultatai, ar galima ko nors tikėtis, etc. Vaizdas ganėtinai juokingas.

Savo subjektyvia akimi ir grožio supratimu nemačiau nei vienos gražios/ patrauklios/ simpatiškos merginos. Gerai jau gerai viena gal ir buvo visai nieko, tik truputėlį panašoka į vaikiną, na, bet šiais laikais niekas tame blogo nemato. O gal man jos visos pasirodė negražios, nes visos kandidatės turėjo būti nepasidažiusioms ar kitaip nenusipiešusios veido? Bet mano draugė dažnai nesidažo bei neteplioja veido, o vistiek man būna graži. O gal modelių agentūrų ir mano grožio suvokimai skiriasi ganėtinai stipriai?!

Per vieną žingsnelį nuo rožinės svajonės…

…besėdint ant Akropolio suoliuko!

                                                                                                             © Nuotrauka pasiskolinta iš čia

Mūsų įmonės valdžia jau kurį laiką garsiai kalba, jog yra planuojama uždaryti rūkyklą, esančią ofise. Tada mums, rūkaliams, užsinorėjus įtraukti keletą dūmų ir įkalti dar vieną vinį į savo karstą, teks kiekvieną kartą apsirengti ir bėgti į lauką. Manęs visai tai nežavi, nes pernai panašiu metu mečiau rūkyti vien dėl to, kad erzino mintis, jog uždraudus rūkyti viešojo maitinimo įstaigose, teks šalti lauke. Be to, žinojau, kad mano draugei labai patiks, jei atsikratysiu šio žalingo įpročio. Tai įvertinus šiuos du aspektus ir mečiau rūkyti. Aišku atšilus orams aš vėl pradėjau.

Tačiau juk visi geriausi dalykai gimsta rūkykloje. Ten besėdint su su kolegomis beblevyzginant visokiausias nesąmones, gimsta įvairiausių minčių, kaip pavyzdžiui parašyti šį post’ą. Be to, rūkyklos neformalioje aplinkoje galima žinoti daug įdomių dalykų apie įmonę, apie darbus, planus, etc. Manau, kad rūkykla yra gerai, tai mažas teambuilding’o kambariukas.

Na, o jei gandai pasitvirtins ir vadovybė galutinai nuspręs užrakinti rūkyklą, manau, kad gali tekti vėl pradžiuginti savo draugę atsikrantant šio įpročio, bent iki vasaros. :)

Gyvename, gyvename, dar gyvename, tada gal sergame, vėl gyvename, dar gyvename, įsimylime, liūdime, toliau gyvename, oho, karjera!, toliau gyvename, “Oi, koks jis panašus į mamą”, vel gyvename, tada gimsta antrasis. Gyvename, oi, vėl gyvename,prisimename svajones, 27% isšipildė, valio!, toliau gyvename… Dažnu atveju nedaug tesiskiriame nuo gyvunų, nuo pandos arba koalos ;)
Ech ta rudeninė depresija, telikas sako, kad geriausia priemonė nuo jos - pirkimas, tačiau siūlo pirkti šaldytuvą ar kažką tokio, kas džiugina net nežinau ką. Mano močiutė nori šarvuotų durų, tai gal ir šaldytuvas pradžiugintų.
Mielai ka nors nusipirkčiau, bet su depresija į parduotuvę eiti dar sunkiau nei su moterimi, tai vargina. Nerandi nieko kas būtų gražu, o jei randi, dažniausiai sąskaitos likutis nepakankamas.
Laukiu sniego, visur balta, balta, visaip kaip MacBook, jo taip pat noriu, gal Senis Šaltis atneš?

Šiandien teko užsukti į degalinę Statoil ir šį bei tą nusipirkti. Kadangi užsukau į degalinę labai netinkamu laiku, t.y. per pietų pertrauką, teko atstovėti nemažą eilę prie kasos. Bestovėdamas prisiminiau kažkur neseniai skaitytą mintį apie Statoil’ą, jog tai jau ne tik degalinė, o kelyje esanti oazė, kurioje galima įsipilti degalų, nusipirkti būtiniausių daiktų, papietauti ir pan. (Neatsimenu žodis į žodį, bet mintis panaši).

Tuo metu prisiminiau dar vieną įdomų dalyką, jog karts nuo karto paskaitau Statoil marketingo vadovo rašomą blog’ą. Įsivaizduoju, kaip darbuotojui turėtų būti įdomu skaityti įmonės, kurioje jis dirba, vieno iš vadovų rašomą internetinį dienoraštį. Be to, tai yra naudinga ir pačiam rašančiajam, nes jei jis protingai, nuoširdžiai ir įdomiai rašo, tai kyla darbuotojų akyse, susilaukia didesnės pagarbos ir jo sprendimais greičiau yra patikima. Taip pat net ir visiškai paprastas įmonės darbuotojas gali pajusti/ pažinti vadovą iš arčiau ar net kažką iš jo išmokti. Asmeniškai man būtų labai įdomu paskaityti vadovo (o gal net buvusio vadovo) rašomą blog’ą, ypač tada kai tas vadovas yra didelis autoritetas.

Pažiūrėkime į šitą dalyką iš kitos pusės. O jeigu darbuotojas rašo savo blog’ą ir jo viršininkai kartas nuo karto paskaito. Blog’as gali padėti darbuotojui pakilti vadovų akyse ir jie savo pavaldiniu gali daug labiau pasitikėti jį artimiau pažinę per blog’ą. O gal net vadovas paskaitęs mintis, kurias jo pavaldinys išdėsto savame dienoraštyje, bet nedrįsta išsakyti tiesiai vadovui į akis, nuspręs paaukštinti pavaldinį.

O kaip viskas atrodytų, jei darbdavys, prieš priimdamas į darbą naują žmogų, turėtų galimybę paskaityti to būsimo darbuotojo blog’ą?

Tai būtų fantastiškai didelė duomenų bazė darbdaviui apie jo būsimą darbuotoją, kuri tikrai neprilygsta per pokalbį gautai informacijai. Jeigu būsimasis darbuotojas rašo blog’ą tarkime pusmetį ar metus,  tai būsimasis darbdavys turi galimybę susidaryti labai pilną įspūdį apie žmogų, jo asmenybę, išprusimą, netgi gebėjimus vienoje ar kitoje srityje. Kadangi Lietuvoje rašyti blog’ą jau kurį laiką yra gan populiaru, būtų įdomu sužinoti, kiek statistiškai blogerių į savo CV yra įrašę savo rašomo blog’o adresą. Ir būtų dar įdomiau sužinoti, ar būsimieji darbdaviai/ profesionalios darbuotojų atrankos įmonės darbuotojai varginasi ir skaito savo kandidatų blog’us? Asmeniškai aš esu įrašęs blog’o adresą į savo CV, tik nežinau, ar kas nors nepasivargina ir paskaito. Taip pat nežinau, ar tai duoda bent kokios naudos, o gal daugiau žalos pridaro.

P.S. Kreipiuosi į tuos, kurie paskaitę mano CV apsilankė šiame blog’e. Nepatingėkite ir parašykite savo nuomonę iš darbdavio pusės. Naudinga ar ne, kai darbdavys turi galimybę paskaityti potencialaus savo būsimo darbuotojo blog’ą. Ačiū!

Pastaruoju metu susirūpinau perskaitomų knygų kiekiu ir savo anglų kalbos žiniomis. Visada maniau, jog Anglų kalba man yra sava ir puikiai aš ją moku, tačiau tik neseniai supratau, jog pradedu po truputėlį ją pamiršti. Tiesiog darbe visiškai nesusiduriu su užsieniečiais, su kuriais tektų bendrauti šia tarptautine kalba, o universitete baigiau mokintis anglų kalbą prieš metus ar daugiau laiko. Mano susitikimas su šia užsienio kalba vyksta tik internete beskaitant angliškus straipsnius, filmų žiūrėjimo metu bei beklausant muzikos. Tad puikiai suprantama, jog skaityti ir klausyti bei suprasti, ką kiti pašnekovai anglų kalba sako, man sekasi tikrai puikiai, tačiau nebeesu tikras, ar pats kalbėdamas ir rašydamas tekstą anglų kalba nepriveliu klaidų, be to, po truputį pradedu jausti žodyno stygių. Taigi apmąstęs šią savo problemėlę, nusprendžiau, jog geriausiai ją galėtų padėti spręsti angliškai parašytų knygų skaitymas, darbo pakeitimas į tokį, kuriame būčiau priverstas kasdieną kalbėti angliškai, anglų kalbos kursų lankymas. Taip pat manau, kad geriausias rezultatas būtų pasiektas, jei veiktų visi šie būdai kartu, tačiau šiuo metu neturiu pakankamai galimybių jų visų įgyvendinti, tačiau kai kurie variantai yra svarstomi.

Apsvarstęs visus būdus priėjau prie išvados, jog reikia pradėti skaityti daug angliškų knygų, kurios padėtų man gerinti savo užsienio kalbos žinias. Tačiau tame įžiūriu keletą pliusų ir minusų, kuriais noriu pasidalinti.

Pliusai:

- Gerėja anglų kalbos žinios (beje, čia yra kertinis pliusas)

- Skaitomas originalus, o ne verstinis tekstas. Taip jaučiamas (bent aš asmeniškai jaučiu) artimesnis ryšys su rašytoju bei realiai iki nulio sumažėja klaidingo vertimo tikimybė (aišku, jei knyga yra originaliai parašyta anglų kalba, o ne versta iš kokios kitos kalbos)

- Patinka apsipirkinėti užsienietiškuose online shop’uose. Šiame apsipirkimo procese jaučiuosi sujungdamas kelių kartų (amžių) procesus: apsipirkimas internete yra XXI amžius, o pačios popierinės knygos skaitymas yra daug senesnis procesas

- Daug didesnis gerų knygų pasirinkimas nei išverstų į lietuvių kalbą (jau kuris laikas noriu perskaityti kokią spy fiction knygą, bet Lietuvoje nieko doro neradau)

Minusai:

- Ilgiau vyksta skaitymas (angliškai visada sunkiau skaityti nei lietuviškai) ir ta pati informacija gaunama per ilgesnį laiko tarpą

- Ilgai vykstantis knygų gavimo procesas. Dar nesu labai patyręs knygų internetu pirkėjas, tačiau kiek yra tekę nusipirkti kokią knygą, tai į rankas ją gaudavau po mėnesio ar dviejų

- Skaitant užsienio kalba knygas apie verslą ar pan. (turiu omenyje ne grožinę literatūrą) yra didelė tikimybė klaidingai ar visiškai nesuprasti kai kurių angliškų terminų. Be to, čia žodynas irgi sunkiai pagelbės, jei žodis bus verslo žargonu parašytas.

- Angliškų protingų knygų (ne grožinės literatūros) skaitymas daug labiau nuvargins ir apkraus smegenis, nei tos pačios knygos skaitymas lietuvių kalba. Nes smegenys apkraunamos ne tik svarbia informacija, kurią norisi įsiminti bei apmąstyti, bet ir užsienio kalba, kurią reikia teisingai perskaityti, išsiversti, suprasti ir dar būtų idealu kokį naują žodį įsiminti.

Tiek pliusai, tiek minusai yra labai svarūs. Tačiau užmerkiu akis prieš minusus. Kadangi šiuo metu namie turiu ne vieną ir ne dvi knygas, kurias reikia perskaityti, taip pat porą knygų, kurias norisi pabaigti skaityti, tai manau, jog turiu užsiėmimo dar kuriam laikui. Taigi dabar užsisakius pundą angliškų knygų, jas gausiu panašiai tuo metu, kai baiginėsiu skaityti savo bibliotekoje turimas. Gaila, kad šis būdas nepadės pagerinti kalbėjimo ir tarimo įgūdžių. O gal reikėtų garsiai skaityti knygas? :)

Sipavičius daug metų atgal :)

Laukiu nesulaukiu naujausios Ryšių reguliavimo tarnybos ataskaitos už 2007 metų III ketvirtį apie Lietuvos viešojo judriojo telefono ryšio veiklos rezultatus. Manau ir tikiuosi, jog šie rezultatai bus ganėtinai įdomūs. Nes jau kurį laiką mūsų mobiliojo ryšio operatoriai nusimaudinėja kelnes iki labai žemai ir naujai tampantiems abonentams siūlo itin palankius post paid (abonentinius) planus. Nuėję į Omnitel gausite 0,19 Lt/ min ir minimalų 5 Lt mokestį, Bitė duos 0,18 Lt/min ir 5 Lt minimalų mokestį, o Tele2 kaip visada stengiasi būti pigiausiais ir siūlo 0,17 Lt kainą už minutę bei 4 Lt minimalų mėnesinį mokestį. Aišku šiems planams nėra taikoma jokia subsidija telefonų įsigijimams, bet užtat sutartys yra neterminuotos ir minimalūs prakalbami mokesčiai yra juokingi. Įdomu, kaip keisis operatorių gautų pajamų dydis, nes asmeniškai aš vietoj to, kad Omniui kaip įprastai būčiau turėjęs sumokėti minimalų (kurio pastaruosius metus niekada neprakalbu, nes turiu darbinį numerį) 51 Lt mokestį, šį mėnesį pervedžiau vargingus 5 Lt. Net gaila nebuvo :)

Ar tuoj netaps masinis reiškinys, kai jau esami ir lojalūs vieno tinklo vartotojai, turintys terminuotą tarkime dar 12 mėn sutartį ir mokantys už minutę po 0,39 Lt, pradės mokėti netesybas ir migruoti į kitą tinklą arba tiesiog pasilikti jau esamame tinkle, tik susimokėjus netesybas gauti daug palankesnį tarifą. Paskaičiuokime, ar tai būtų naudinga. Darykime prielaidą, jog statistinis privatus klientas prakalba 3 val (180 min) per mėnesį ir turi terminuotą dar 12 mėn. sutartį. Kalba standartiniais Omnitel tarifais: 18 Lt minimalus ir 0,39 Lt kainuoja viena minutė į visus tinklus. Kokie rezultatai būtų, jei vartotojas susimokėtų netesybas ir kalbėtų siūlomais 0,19 Lt už minutę tarifais? Taigi šis mūsų vartotojas per mėnesį standartiniais tarifais prakalba 70,20 Lt (kol neturėjau darbinio telefono, tai tekdavo prakalbėti ir daug didesnę sumą), kas per metus sudaro 842,20 Lt, jei vartotojas kalbėtų po 0,19 Lt/ min, tai per mėnesį su tokiu pačiu vartojimu jo sąskaita būtų 34,20 Lt, per metus - 410,40 Lt. Pridėkime netesybas po 18 Lt už kiekvieną likusį mėnesį (216 Lt) ir turime, jog šiam vartotojui metai kainuotų 216 Lt pigiau, jei jo vartojimas neišaugtų. Nors jei ir išaugtų, tai jis už šiuos likusius 216 Lt per kiekvieną mėnesį gali prakalbėti papildomai po pusantros valandos.

Taigi jei vartotojų, pasirinkusių pigesnius tarifus vartojimas nepadidės, tai mūsų ryšio operatoriai pernelyg įtemptai konkuruodami tarp savęs pajus nemažą pajamų iš privačių klientų sumažėjimą. Na, o mums, vartotojams, belieka džiaugtis, jog turime galimybę pigiau kalbėti bei mažinti išlaidas telekomunikacijoms, juk brangsta kiauliena.

P.S. Omnitel buvo ta bendrovė, kuri pirma pristatė tokius mažus tarifus privatiems klientams, o dabar pati labiausiai nuo to kenčia, nes remiantis ataskaitomis, tai daugiausia numerių išmigruoja iš Omnitel tinklo į Tele2 tinklą.

Lauke ruduo, vieni verkia, kad šildymo sezonas vėluoja, kiti, kad brangsta maisto produktai, treti, kad Viktoras į Seimą vėl nori. Dar vieni verkia, kad autotransporto spūstys gatvėse vis didėja, visi verkia, kad atlyginimai par maži, na gal ir yra pagrindo, tačiau nemažai dalykų yra, dėl kurių verkti gal net smagu, o džiaugtis smulkmenomis visai šaunus pasirinkimas. Verksnių Lietuva? Pastaruoju metu liudėjau dėl keleto dalykų, pirmas ir labai svarbus verksmo reikalaujantis reikalas - neteisingi ingredientai užsakytame maiste. Užsakydamas makaronų su vištiena juk negali tikėtis, kad įdės ir grybų? O jie įdeda ir tai labiausiai piktina, jau geriau netyčia imestų kelis plaukus ar dantis, o ne grybus (žmonės tikriausiai iš visiško bado ir nevilties sugalvojo juos valgyti). Apie tai plačiau kita dieną.
Antrasis dalykas dėl kurio reikėtų liudėti yra tas, jog bevažiuodamas, kažkur pamečiau duslintuvą. Tačiau, netikėtai šis įvykis taip pralinksmino, kad geros nuotaikos išlikau visą likusią dienos dalį. Nors variklis tik 1.8, tačiau užvedus automobilį susimąstai, kad gal kokie 3 litrai :)
Žinoma, duslintuvo remontas kainuos, taigi - nusipirkau gerą nuotaiką.
Šiandieną daug galvojau, supratau, kad pavogti galima ne tik idėją, bet ir svajonę. O žmogus be svajonės, patys žinote.
Oi, geriau parašysiu ka nors linksmiau. Britiškas humoras! Daug kas jo nesupranta, taip maniau ir aš, tačiau apsilankęs trumpų filmų festivalio “Tinklai” programoje “British humour” supratau, kad tai labai panašų į tai, kas man yra juokinga ir priimtina.
Pavargau rašyti.