Kadangi esu baisus tinginys, tai nesugebejau parasyt feedback´o apie Maroka, o si darba perleidau Rutai. So tekstas ir mintys priklauso Rutai.

Teisingai  mama  pastebėjo,  kaip  greit  keičiasi  po žiūris  į  tai,  kur  tavo  namai. 
Grįžus atgal į Europą jau jautiesi kaip namie. Bet apie viską iš pradžių. 
Kaip  jau  skaitėte,  kelionė  buvo  suplanuota  ganėtinai  spontaniškai.  Sekmadienį 
šiaip ne  taip  Lisabonoje  suradome  Lonely planet  turistinį  gidą  apie Maroką,  tą 
patį sekmadienį susiskaičiavom pusmeči biudžetą, nusprendėm, kad nėra čia ko 
laukti,  pirmadienį  susikrovėm  dvi  kuprines  ir  tą  patį  vakarą,  gave  paskutinius 
bilietus  i  autobusą  Lisabona  –  Sevilija,  pajudėjom  išsvajoto  Maroko  link. 
Ankstyvą  rytą  Sevilijoj  (Ispanija)  persėdome  į  autosbusą,  kuris  gabena  link 
Giblartaro sąsiaurio.  
Pirmi įspūdžiai apie Ispaniją įvairūs: pirma, Sevilija labai gražus, nemažas, senas, 
išlaikytas  miestas.  Zmonės  labai  laisvi,  laimingi,  pakankamai  ekspresyvūs. 
Atrodo  švenčia  gyvenimą. Gamta  labai  skiriasi  nuo  Portugalijos.  Toks  jausmas, 
kad pervažiuoji sieną  ir viskas  ima keistis. Portugalijoj daug žalumos,  tuo  tarpu 
pietų Ispaniją jos turi žymiai mažiau (na, aišku, kaktusi čia valdo ). 
Giblartaras tikrai įspūdingas, plaukdami net matėm delfinus. Gyvus!!!  
Taigi, bene po 12 valandų kelionės 2 autobusais, aplankytų 3 autobusų stočių  ir 
vienos keltų stoties,  jei  ją  taip galime vadinti, gavę antspaudus pasuose  iš vietinio
policininko su ray ban’o akiniais, mes jau stovėjome Maroko žemėje, kuri pasitiko 
Afrikos karščiu ir begale turistų medziotojų, of course.  
Pirmas  įspūdis:  karšta,  viskas  aplikui  smirdi  ir  esi  čia  svarbiausia  persona,  kurią
kiekvienam  vietiui  garbė išdurti.  Ir  kaip  tasyklė,  dažniausiai  išduria.  Tik  išlipus  iš 
kelto  (Tangieras)  prisitato  pirmas  taksistas  ir  bando  įsisūlyti  mus  pavežti. 
Zinoma, už  trigubai  didesnę  kaina,  nei  čia  įprasta,  my  friend.  Nepasiduodam. 
Išsikeičiam  pinigus.  Čia  vienas mūsų  euras  yra  šiek  tiek  daugiau  nei  dešimt  jų 
dirhamų.  Tada  pasiimam  La  patite  taxi  ir  bandom  nusigauti  iki  knygoje 
rekomenduojamo  hotelio.  Taxi  ‐  mažas  mažas  fiatas.  Kokių  15  metų.  Bijau 
iškristi, laikausi į Povilą.  
Vietinis biznis čia veikia pasakiškai. Taxistas paklausia kelio kažkokio žmogaus, 
kuris patvirtina žinąs, kur yra mūsų hotelis ir visą laiką bėga kartu su taxi ir rodo 
kelią. Kaip vėliau paaiškėja,  jis esantis  “gidas”, kurių mūsų protingoji knyga  siūlo
itin vengti,  tad  susimokėjus  taxistui, žinoma, prisitato  ir kelio  rodytojas. Duok  ir 
viskas. Už paslaugą, my firend .  
Hotelis  pasitinka  šiek  tiek  angliškai  kalbančiu  administratoriumi  bei  pagal 
musulmonišką protokolą užsimuturiavusia valytoja, tubūt žmona, pagalvoju, ir jau
pradedu  dėkoti  mūsiškiam  Dievui,  kad  gimiau  ne  čia.  Parodo mūsų  kambarį.  Aš 
tyliu,  nes  noriu  būti  tikra  keliautoja,  o  ne  išpuikusi  dama,  Povilas  tyli  irgi. 
Nusprendziam, kad koks skirtumas, kur miegoti, svarbu, kad stogas po galva. Be 
to,  mes  gi  taupom.  Tiesa  pasakius,  tokio  baisaus  vaizdo  nebuvau  dar  niekur 
mačiusi. Na, gal ir buvau, bet  jis tikrai nesivadino hoteliu  Užtat  langas atveria 
vaizdą tiesiai į vandenyną. Pliusas. Tuo pačiu ir į šiukšlyną, kuris kiek suprantu, čia
normalus reiškinys.

Keliaujam  į  miestą.  Musų  gudragalvėje  knygoje  parašyta,  kad  būtinai  turim 
aplankyti mediną, t.y. senamiestį.  
Va šitoj medinoj buvom išmaudyti turbūt kokius tris kartus kaip minimum – mes 
‐ mandagūs žmonės, negalim visų draugiškai nusiteikusių siųsti  ten, kur  iš  tiesų
reikėtų,  o  už tai  tenka  mokėti.  Ir  visa  tai  vėlgi  už  paslaugas:  parodė,  kur  eiti, 
parodė, kur pavalgyti ir taip toliau, ir panašiai. Jeh… 
Medinos pas  juos, kas vėliau pasitvirtino kituose miestuose, visur  labai panšios: 
mažos  gatvelės,  vienuose  iš  jų  žmonės  užsiima  amatais,  duonos  kepimu,  o 
kituose  pardavimu.  Kaip mes  nusprendėme, marokas  ‐  didelis  turgus,  kur  90 
procentų prekių  yra  gabanu  ir  versačių klastotės. Vienu  žodžiu  gariūnai,  tik  su 
įkyresniais  pardavėjais  ir  didesne  pasiūla.  Šioje  vietoje  turbūt  turėčiau 
atsiprašyti  sesės,  visų  draugių  ir  artimųjų,  bet  gabanų  ir  vuitonų  lauktuvėm 
nebus,  ranka kažkaip nekilo pirkti))  Idomumo dėlei  informuoju, kad  carolina 
herera kvepalai čia tik 2 eurai, nice :D 
Kaip  jau  žinote,  šiemet  visą  rugsėjo  mėnesį  musulmonams  Ramadanas.  Mes 
atvažiavome  tik  jam prasidėjus. Vietiniai  išaiškina, kad būtent  dėl  šios  “šventės”
per dieną žmonės būna pikti, suirzę, mat negali nei valgyti, nei gerti, nei  rukyti 
hašišo, kas pas  juos  labai yprasta  ir normalu. Patebėjome tą  ir patys: vakare, po 
19.00 h,  kuomet  “saulė  nusileidzia  ir  Dievas  nebemato”,  prasideda  tikrasis 
gyvenimas  ir tūsas. Iš pradžių viskas nutyla, gatvės staiga tampa tuščios tuščios, 
lyg  negyvenamas  miestas  būtų  –  tuomet  jie  visi  namie  sėda  prie  stalo  ir 
“pusryčiauja”. Pavalgę visi eina  į gatves, šneka, rūko, žodžiu, gyvena. Ir taip visą 
naktį.  5.00  h  ryto  paskutinį  kartą  pavalgo,  pasimeldžia,  pateka  saulė  ir  eina 
miegoti… Šiaip Ramadanas nuotaikos  jautėsi visuose miestuose nepriklausomai 
ar  buvome  kaime,  ar  didmiestyje.  Visi  jie  griežtai  jo  laikosi  arba  bent  jau  taip 
sako.  Tačiau  kad  iškeliavome  būtent  šiuo  laiku  tikrai  nesigailėjome:  tai  puikus 
metas pimą kartą keliaujant  į musulmonišką šalį, kuomet žymiai artimiau pažįsti  jų
religiją, o per ją ir visą kultūra, nes tai, praktiškai, du viename. O ir kažkokių didelių
problemų dėl neveikiančių paslaugų tikrai nesutikome.  
Po Tangiero  judame vandenyno pakrante pietų  link. Gavus patarimą  iš vietinio 
berbero  (t.y.  senojo marokiečio  iš dykumos) nusprendžiame praleisti Rabatą  ir 
vietoj  jo,  taupant  pinigus  ir  laiką,  geriau  nuvykti  iki  dykumos.  Taigi  antrasis 
miestas,  kurį  pasiekiame  – Casablanca.  Didelis,  kosmopolitiškas  miestas  su 
nerealia  musulmoniska  moske  (ju  šventykla),  kuri,  pasirodo,  yra  trečia  pagal 
dydį  pasaulyje  ir  pastatyta  vos  tik  pries  šešerius  metus.  Nerealaus  dydžio,
nerealaus grožio, idomiausia tai, kad visa ji pastatyta už žmonių suaukotus pinigus, o
tai  dar  katą  įrodo,  kiek  religija  čia  reiškia  žmonėms.  Susimokėję  po  6  eurus 
patekom net  į  jos  vidų,  vaikščiojom  basomis  ir matėm  kaip meldžiasi  vietiniai. 
Tikrai gražu, keista ir įspūdinga.  
Casablancoje vietiniai draugiški  ir netgi  (!) neteko nei vienam mokėti  Vaikai 
man  siunčia  oro  bučinius  ir  vadina  madam.  Suauge  klausia  iš  kur  atvykom, 
domisi, ar mum čia patinka ir sveikina atvykus. Man visai pradeda patikti .   
Beje, kambarį uz tą pačią kainą gaunam šimtą kartų geresnį. Jaučiamės dar kartą 
apsukti Tangiere.  

Casablancai  skiriame  dvi  dienas,  visą išvaikštom,  apžiūrim,  suvalgom 
marokietiškų  vaisių iš  turgaus  ( melionai  tikrai  labai  labai  skanūs  ir  saldūs)  ir 
traukiam  link Marakesho.  Jau Casablancoje  žmonės mus  įspėja,  kad Marakeshe 
šiuo metu labai karsta. Mums atvykus vakare šiluma siekia 35.  
Jei  Casablancoje  sutikome  keletą  turistų,  tai  Marakeshe  apima  jausmas,  kad 
vietinių  čia  išvis  nerasta.  Knibždėte  knibžda  turistai.  Visiška  europa,  as  net 
išsitraukiu palaidinę atvirais pečiais ir nutariu, kad deginsiuosi, kol yra proga.  
Kalbant  šia  tema,  jau Tangiere man  buvo mandagiai paaiškinta,  kad  aš, nors  ir 
būdama turistė, turėčiau gerbti vietinius ir nevaikščioti plikais pečiais. Tipo labai 
seksova čia jiems atrodo :D  
Mrakeshas  tituluojamas  turisitine  Maroko  sostine.  Didžiausią  įspūdį  paliko 
centrinė medinos aikštė, kurioje susitalpinę visokio plauko pinigų norėtojai. Kas 
daro laikinas tatuiruotes, kas sokdina gyvates, kad pardavinėja pasakiško skonio 
švieziai  spaustas  apelsinų  sultis,  kas  šiaip  siūlo  nusifotografuoti  kartu.  Idomu. 
Vakare toje pačioje aikštėje atsiranda begalė baltų stalų, vietiniai gamina maista, 
o turistai čia pat valgo. Tūsas.  
Čia  praleidziam  taip  pat  dvi  dienas,  po  to  pajudam  link  dykumos.  Sukariam 
daugiau nei 600 km. atrodo ne taip jau ir daug, tačiau vaziuodami kertam Atlaso 
kalnus,  vaziuojam  serpantinais.  Kraujo  spaudimas  kyla,  akys  plečiasi,  nes 
vaziuoti  tkrai  nėra  jauku.  Išvaziavę  aštuntą  ryto  iš  Marakesho,  savo  tašką 
pasiekiame  tik  jau  saulei  nusileidus.  Susirandam  hoteli  –  auberge  kaip  jie  čia 
vadina. Tai šešių kambarių hotelis su dideliu salionu, kur duoda valgyti, gali gerti 
arbata ir panasiai. Lauke tik išėjus į kiemą matai didelę smėlio kopą. Keisčiausia 
pasirodo nereali tyla. Net svečiai visi sedėdami tyli, klausosi tylos ir vėjo, švelniai 
skrodziančio smėlį.  
Kitą  naktį  praleidziame  dykumoje.  Į  ją  nusigauname  su  kupranugariais.  Kaip 
Povilas  sakė,  su  jais  idomu  joti  pirmas  penkiolika minučių.  Ir  buvo  teisus,  nes 
paskui  tikrai  atsibosta,  o  ir  sikna  nutranko  baisiai.  Tačiau  vakaras  ir  naktis 
dykumoje  tikrai  idomūs:  sulaukiam  saulėlydzio,  fotkinam,  paskui  valgom 
tradicinę  vakariene  –  tadzina.    Tuomet  vietiniai  berberai  groja  bugnais  ir 
dainuoja. Miegam po zvaigzemis. As visa nakti bijau gyvaciu  (nors nezina, ar  ju 
cia yra). Kylam 05.30, laukiam, kol patekės saulė, grazu.  
Sugrįzę nusiprausiam, pavalgom, pailsim  ir  laukiam kelionės  toliau. Namų  link. 
Autobusas  tik  septintą  vakare,  palaukti  jo  mums  siūlo  kaimo  kavinukėj, 
įsikūrusioj priesais  vietą,  kuri  čia  jų  vadinama  stotimi  (nemaciau net  autobuso 
zenklo).  Čia mūsų  laukė  pats  nerealiausias  kelionės  vakaras. Kavinukėje  imam 
bandrauti  su  jos  savininku,  27 metų  vaikinuku.  Kaip  paaiškėja,  jis  čia  gyvena 
vienas,  turi  savo  kavinę,  pats  gamina maistą  ir  išlaiko  verslą. Nerealu.  Geriam 
arbatą,  kalbam.  Atėjus  jų  “pusryčių”  metui  esam  pakviečiami  prisjungti. 
Ragaujam  ramadano  vakarienę.  Povilui  kyla  klausimas,  ar  lietuviškas  Dievas 
mums atleis. Manau, kad atleis   
Štai  čia  pirmą  kartą  pamatėm  tikrą  nuoširdumą.  Pačių  laiku,  nes  abu  jau 
ganėtinai  buvome  nusivylę marokiečiais  ir  jų  poziuriu  į  kitą,  atvykusį  zmogų. 
Visą  kelionę  jautėmės  kaip  kazkokie baltieji durneliai  turčiai,  iš  kurių  viliojami pinigai.  Kas  baisiausia,  jei  nepasiduodavom,  gaudavom  atsakymą  fuck  you. 
Atvirai ir be cenzūros.  
Turbūt  todėl  šis  susitikimas  ir  sukėlė  tiek  gerų  emocijų,  nes  pasijutom  šio 
zmogaus svečiai, o ne kazkokia priemonė uzsidirbti. Šioje vietoje taip pat daug ką 
supratau  apie  jų  religiją,  poziūrį.  Šeimininkas  pasitaikė  protingas  –  baigęs 
universitetą,  apsiskaitęs.  Keista,  kaip  tokie  protingi,  jauni  zmonės  grįzta  i  tokį 
kaimą kaip Merzouga  ir nutaria  tiesiog  gyventi  sau. Nutariam, kad mes uzaugę 
kitokioje visuomenėje ir taip pasielgti niekada nedrįstumėme.  
Buvom  išlydėti  viso  kaimo,  daugelis  jų  susirinko  iskart  tik  pavalgę.  Labai 
didziavosi naujuoju savo autobusu, kuris mus ves iki Fes. Vaikai mum kartojo: air 
condition  ir  rode  nyksciais  i  virsu.  Visi  spaude  ranka, mojavo  ir  linkejo  geros 
keliones.  
Išvada  butu  viena:  kaime  zmones  nuosirdesni  ir  tikresni  bet  kur,  ar  tai  butu 
Europa, ar Afrika.  
Na, o po to sekė varginanti dviejų parų kelionė namo. Daug autobusų, autobusų 
stočių jų belaukiant, vienoje net teko numigti.  
Gave  spaudus  pase  is marokiečių,  kad mus  išleidzia,  vieningai  nutarėme,  kad 
gera grįzti į namus, ir Afrikos pastariesiems penkiems petams tikrai gana.  
Taiva,  tokie mūsų  nuotykiai.  Dabar  belieka  kibti  į mokslus.  Rytoj  vaziuojam  į 
universitetą, ziūrėsim, ką mums ten pasakys. 
Daugiau kaip ir nieko naujo. Pas mus dar šilta ir gera, dienomis apie 20 laispsnių 
šilumos, tik vakarais šiek tiek atvėsta, be svarkelio nebepavaikščiosi.  

Tai šiam kartu tiek, linkėjimai visiems. Buciuoju. Rūta.