Turedamas laisva minute prie interneto bandziau perzvelgti blog’o irasus, darytus apytiksliai pries metus laiko. Pastebejau, kad tu irasu buvo zymiai maziau, taciau platesi, gal biski protingesni ir bent man atrodo, kad idomesni.
Idomiausia tai, kad radau viena post’a, datuota pernai metu spalio 9 diena, rasytas is darbo ir tame post’e isdestytu minciu deka realiai dabar esu cia, Lisabonoje. Pasirodo, kad imanoma atrasti kazkoki racionalu sprendima, net tokiems, ganetinai radikaliems, norams patenkinti. Aisku, ziurint is dabartines perspektyvos, matau nerealiai daug pliusu situacijos, kuomet rasiau minetaji irasa pries metus ir taip pat matau gyvenimo uzsienyje minusu,- neturint tvirto pagrindo po kojom, kiekvieno menesio 4 diena nuolatinio banko saskaitos papildymo, etc. :) Tiesiog patvirtinama taisykle, kad visur yra savu pliusu ir savu minusu.
Sis pries metus parasytas postas dar idomus tuo, kad kazkur tuo metu ir prasidejo ivairiausios mintys, kurios veliau transformavosi i tam tikrus veiksmus ir dabar esu bedarbis erasmus studentas kitame Europos kraste - Portugalijoje. Nuo idejos ir realybes prireike apie 9 menesiu.
Kvieciu dar karta perskaityti minetaji post’a:
Atostogos, kelionės, norai ir viltys
Būna tokių dienų, kai užsinori naujo gyvenimo (pastaruoju metu kažkaip tų dienų padaugėjo). Negaliu sakyti, jog gyvenu blogai, gal tik kiek įtemptai, nes darbas ir mokslas vienu metu pakankamai varo iš proto. Be to, dar prisideda faktorius pavadinimu - niekam nėra laiko, vis kažkuo užsiėmęs, su kuo nors susitaręs arba ne. Tačiau sėdint ofise ir žiūrint pro langą į visą dieną apsiniaukusį orą ir supratimas, jog Lietuvėlėj toks oras kankins dar bent 6-9 ateinančius mėnesius, užsinori kur nors dingti į šiltą vietelę, kurioje Tavęs niekas nepažinotų. Nesakau, kad esu baisiai nelaimingas, netgi manau, kad man pakankamai neblogai sekasi ir kad viskas vyksta į gerąją pusę, tačiau kartais taip norisi pabėgti kur nors į pasaulio kraštą nuo visų pažįstamų veidų (tiksliau nuo veidų, kurie pažįsta mano veidą ir dažniausiai tiems veidams ko nors reikia iš mano veido). Daugelis pasakytų, jog kai užpuola panašios mintys, reikia pradėti galvoti apie atostogas. Tačiau čia vėlgi racionalaus gyvenimo problema: atostogos suplanuotos, kelionė nupirkta, bet šia laime ir įspūdingo grožio kalnais galėsiu pasidžiaugti tik vasario mėnesio pabaigoje, taigi liko nei daug nei mažai laiko - pusę metų. O gal pasiimti visiškai neplanuotas atostogas ir kur nors išlėkti kokiom septyniom dienom? Bet čia susiduriama su kamuojamom bėdom: niekas nenori išleisti atostogų, nes visada yra high priority darbų, nėra laisvų pinigų, nėra kompanijos, nes visi aplinkui dirba/mokosi, neturi laiko/ pinigų kur nors pabėgti ir pan.
Ypatingai kelia susižavėjimą tokie žmonės, kurie sugeba ir turi daug drąsos mesti savo darbus, įprastą gyvenimą Lietuvoje, pasiimti oj kokią didelę paskolą iš banko ir išvykti pusei metų pasibastyti po pasaulį. Nuoširdžiausiai baltas pavydas šiems keliautojams už jų drąsą ir ryžtą, nežinau, ar atrasčiau savyje tokiam žingsniui tiek reikalingų vidinių savybių. Šiandien visai atsitiktinai atradau blog’ą, kurį ir rašo tokie žmonės, kurie sugebėjo mesti savo patogius darbus, o sėdėjimą ofise iškeitė į 6 mėnesių kelionę po Aziją ir Okeaniją.
Belieka palinkėti šiems žmonėms stiprybės bei daug gerų, įdomių nuotykių, o aš pats tikiuosi atrasti laisvo laiko, pinigų, kompanijos (gal yra norinčių prisijoininti?) bei pradėti planuoti kokią kelionę, o gal net ir pagyvenimą kur nors tolimoje šalyje ar šalyse.
