Siandien nieko ispudingo neivyko mano gyvenime, apart to, kad teko keltis labai anksti ir vaziuoti i mokslus, kur mus (o musu is viso tik 15) pasitiko kokia 10 profesoriu ir kitokiu oficialiu darbuotoju, oficialiai pakalbejo, labai pasidziauge, kad mes esame cia, ju univere ir bla bla. Po to dave nemokamos kavos su skaniais uzkandziais, kas mane labai suzavejo, nes buvau realiai be pusryciu. Be to, pasake, kad mes po triju dienu privalom pradet kalbet portugaliskai ir jie (visas stuff’as) nebekalbes su mumis in english, only in portuguese. Laukia sudetingas laikas. Po to mes bandem susimanage’inti menesinius bilietus transportui, nes kiekviena diena sis malonumas kainuoja iki 10 euru, kai menesinis bilietas atsieitu 30 e. Bet ten ilga procedura.
Taipogi manau, kad idomu suzinoti mano jausmus Lisabonoje, kaip po gyvenant didmiestyje. Taigi man, berniukui is kaimo, o mes visi lietuviai tokie esame, yra ganetinai sudetinga priprasti prie gyvenimo didmiestyje, kuriame gyvena daugiau zmoniu nei visoje motinoje Lietuveleje. Visu pirma, tai labiausiai erzina (tiksliau erzino, jau baigiu priprast) transportas, nes niekam niekada nera laiko. Norint nuvaryti iki parduotuves reikia apie valanda vaziuot i abu galus, gal net daugiau. Siaip cia labai daug zmoniu, labai daug tokiu neturtingu ir pavargusiu zmoniu. Kazkaip in lt nesimate tokios koncentracijos socialiu zmoniu, nes tiesiog nelabai naudodavausi public transport, o cia kiekviena minute juos matai.
Siaip Lisabona yra nerealiai grazus miestas, bet is karto jauciasi, kad cia tikras didmiestis. Musu Vilniui net nera ka lygintis dydziu, tvarka, kuri zymiai didesne Lituvoj, nei cia. Cia labai daug senu pastatu, mazu gatveliu. Dauguma namu yra seni, su storomis sienomis ir ivairiausiomis spalvomis. Senamiestis yra nerealaus grozio, didelis, su didele koncentracija zmoniu, visokiausio crapo pardavejais, mazom, bet nelabai tvarkingom kavinukem bei milijonu junk fast food’u. Siek tiek erzina Lisabonos kalnuotumas - tenka pavargti norint normaliai pavaikscioti.
Pirmomis dienomis tas miesto didumas, transporto painumas, karstis ir purvas bei neapsakomas kiekis zmoniu, kurie yra ivairiausiu spalvu, rasiu ir pan., labai vargino. Taip pat siaubingai isvargino bendravimas vien tik anglu kalba, siandien kalbejau su mama ir man buvo nerealiai keista tarti zodzius lietuviu kalba, nes kazkaip mintyse pirmiausia viskas sukasi angliskai. Dabar galima sakyti pradedu prie visko priprasti, nebevargina ta nebezinia, nes jau si bei ta nusimanau, turiu pazistamu zmoniu, zinau, kaip is tasko A nusigauti i taska B. Tad po truputi pradedu atsipalaiduoti ir enjoyinti, taciau ryt prasideda mokslai, o tai naujas isbandymas ir stresas. :)
Beje, kaip bebutu keista, jau moku tris ar keturis sakinius italiskai ir prancuziskai. Siandien pradejau vestis zodyneli su uzsienietiskais keiksmazodziais bei kaip skirtingose salyse pasiusti ka nors toli toli ar paklausti kokio poshlo klausimo (mano mama skaito sita blog’a, tad neishsiplesiu). ;))
Tiek for now.
